Atsiliepimai
Aprašymas
Liturgija giliausia prasme yra Dievo ir žmogaus susitikimas Kristaus didybėje. Susitinka Dievas, kuris kreipiasi į žmogų asmeniškai, ir žmogus, kuris per veikiančiąją Dievo malonę kreipiasi asmeniškai į Dievą per Jėzų Kristų vienybėje su Šventąja Dvasia šventų liturginių ženklų pagalba. Be asmeninės vidinės patirties liturgija vargu ar gali būti vadinama malda. Kalbant apie liturgiją, pirmasis kriterijus yra dialogas tarp Dievo ir Jo Bažnyčios, o ne estetika. Jeigu nesuvoktume esmės, slypinčios po išoriniais liturginiais ženklais, liturgija netaptų mums susitikimu, malda, ir negalėtume jos suprasti kaip nuolat gyvo, centrinio, pagrindinę vertę turinčio įvykio krikščionių gyvenime. Kadangi liturgijoje arba per ją įvyksta Dievo ir žmogaus susitikimas, ji negali vykti kaip kažkas atsitiktinio. Tai yra giliausia Bažnyčios gyvenimo esmės išraiška. Liturgijos regimi elementai yra antgamtinės tikrovės simboliai, kurie duoda objektyvų regimą pradmenį, už kurio slepiasi neregimas gilesnis prasmuo - Kristaus buvimas ir Šventosios Dvasios veikla. Liturginių rūbų vilkėj imas tų, kuriems yra suteikta vadovavimo teisė atlikti liturginius veiksmus, taip pat yra tam tikras simbolis, reprezentuojantis jų tarnystę. Ta tarnystė yra funkcija, kuri reikalauja viso susirinkimo dėmesio.
Liturginių rūbų skirtumas nuo kasdieninių drabužių, jų spalva ir forma turi ne vien dominti susirinkusiuosius, - jie yra liturgijos šventimo patirties dalis. Šiais laikais yra pastebima, kad, nykstant ribai tarp to, kas sakralu ir to, kas profaniška, nuosekliai nyksta riba tarp kasdieninių ir sakralinių rūbų. Nes sekuliarizacija, apėmusi visuomenę ir kultūrą, skverbiasi į katalikiškas šventoves, liturgiją ir religinę simboliką apskritai.Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija 2004 m. kovo 25 d. patvirtintoje instrukcijoje apie kai kuriuos Švenčiausios Eucharistijos atžvilgiu paisytinus ir vengtinus dalykus Redemptionis sacramentumpriminė ir išryškino Romos Mišiolo reikalavimus šventose Mišiose vilkimiems liturginiams rūbams. Instrukcija įpareigoja šv. Mišių celebrantus laikytis liturginių knygų nuostatų, o ordinarus rūpintis, kad neliktų ar nekiltų jokių priešingų praktikų, ir kad visose jų jurisdikcijoje esančiose bažnyčiose bei oratorijose būtų užtektinai pagal nuostatus pasiūtų liturginių rūbų. Nusigręžus nuo tradicinių praktikų, liturginių rūbų formos bei spalvos kartais taikomos pagal privatų skonį, nederamai išsiplečiama naujybių linkme, taip iškreipiant nuostatų prasmę. Panašios negerovės pastebimos ir mūsų krašte, todėl darbe nagrinėjama tema -yra aktuali.
EXTRA 10 % nuolaida
Kupono kodas: IMU10
Akcija baigiasi už 1d.22:05:55
Nuolaidos kodas galioja perkant nuo 10 €. Nuolaidos nesumuojamos.
Liturgija giliausia prasme yra Dievo ir žmogaus susitikimas Kristaus didybėje. Susitinka Dievas, kuris kreipiasi į žmogų asmeniškai, ir žmogus, kuris per veikiančiąją Dievo malonę kreipiasi asmeniškai į Dievą per Jėzų Kristų vienybėje su Šventąja Dvasia šventų liturginių ženklų pagalba. Be asmeninės vidinės patirties liturgija vargu ar gali būti vadinama malda. Kalbant apie liturgiją, pirmasis kriterijus yra dialogas tarp Dievo ir Jo Bažnyčios, o ne estetika. Jeigu nesuvoktume esmės, slypinčios po išoriniais liturginiais ženklais, liturgija netaptų mums susitikimu, malda, ir negalėtume jos suprasti kaip nuolat gyvo, centrinio, pagrindinę vertę turinčio įvykio krikščionių gyvenime. Kadangi liturgijoje arba per ją įvyksta Dievo ir žmogaus susitikimas, ji negali vykti kaip kažkas atsitiktinio. Tai yra giliausia Bažnyčios gyvenimo esmės išraiška. Liturgijos regimi elementai yra antgamtinės tikrovės simboliai, kurie duoda objektyvų regimą pradmenį, už kurio slepiasi neregimas gilesnis prasmuo - Kristaus buvimas ir Šventosios Dvasios veikla. Liturginių rūbų vilkėj imas tų, kuriems yra suteikta vadovavimo teisė atlikti liturginius veiksmus, taip pat yra tam tikras simbolis, reprezentuojantis jų tarnystę. Ta tarnystė yra funkcija, kuri reikalauja viso susirinkimo dėmesio.
Liturginių rūbų skirtumas nuo kasdieninių drabužių, jų spalva ir forma turi ne vien dominti susirinkusiuosius, - jie yra liturgijos šventimo patirties dalis. Šiais laikais yra pastebima, kad, nykstant ribai tarp to, kas sakralu ir to, kas profaniška, nuosekliai nyksta riba tarp kasdieninių ir sakralinių rūbų. Nes sekuliarizacija, apėmusi visuomenę ir kultūrą, skverbiasi į katalikiškas šventoves, liturgiją ir religinę simboliką apskritai.Dievo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacija 2004 m. kovo 25 d. patvirtintoje instrukcijoje apie kai kuriuos Švenčiausios Eucharistijos atžvilgiu paisytinus ir vengtinus dalykus Redemptionis sacramentumpriminė ir išryškino Romos Mišiolo reikalavimus šventose Mišiose vilkimiems liturginiams rūbams. Instrukcija įpareigoja šv. Mišių celebrantus laikytis liturginių knygų nuostatų, o ordinarus rūpintis, kad neliktų ar nekiltų jokių priešingų praktikų, ir kad visose jų jurisdikcijoje esančiose bažnyčiose bei oratorijose būtų užtektinai pagal nuostatus pasiūtų liturginių rūbų. Nusigręžus nuo tradicinių praktikų, liturginių rūbų formos bei spalvos kartais taikomos pagal privatų skonį, nederamai išsiplečiama naujybių linkme, taip iškreipiant nuostatų prasmę. Panašios negerovės pastebimos ir mūsų krašte, todėl darbe nagrinėjama tema -yra aktuali.
Atsiliepimai